Ne recepto nebus. Nes pastaruoju metu arba negaminu nieko (virtuvės zona perleista brangiausiajam – ten jis galanda peilius, kepa čeburekus, kažką gruzdina, gamina cezario salotas, ruošia mėsą savaitgalio iškyloms ir kt.), arba tik pakomentuoju gaminimo procesą, arba pagaminu ir suvalgau taip greitai, kad fotoaparato objektyvas net nespėja būti atidengtas.
Taigi, ne recepto nebus. Bent jau šiandien.
Aš tiesiog noriu parašyti – nevartojant jokių specialių terminų, žodžių, išsireiškimų, nenaudojant specifinių formatavimo būdų – tiesiog parašyti.
Apie tai, kad džiaugsmingai gyvenu, kartais leidžiu sau patinginiauti (pvz. dabar), kai negaliu užmigti, geriu kakavą su ledukais ir valgau sausainius, kad tuomet, kai būna liūdna užsidarau, o po to vėl atsidarau.
Apie tai, kad pridususi nelenktyniauju su kitais, o bėgu godžiai kvėpdama orą ir tik savo malonumui; kad kiekvieną laisvą valandą mokausi prailginti iki 120 minučių; o visus vakarus praleisti maloniai.
Apie tai, kad nebematau smulkmenų, kurios graužia gražias dienos akimirkas, o visą dėmesį telkiu į esmę, nors ir pripažįstu, kad iš smulkmenų mūsų gyvenimas sudarytas.
Apie tai, kad nebesudarinėju „must do“ sąrašų, nes jų neįgyvendinimas siaurina mano kraujagyslių sieneles; kai suplanuoju ką, pasidarau eskizą – kad kada nors prisiminčiau, jei dar bus aktualu; tuomet suvoki, kad ne tik rezultatas suteikia pasitenkinimą.
Ir taip po milijoną naujų atradimų ir iššūkių sau kiekvieną dieną. Mažiau „Rytoj“ ir daugiau „Šiandien“.
Smėlio pilys 